Šeštadienio rytą pradėjome nuo treniruotės. Po jos su sunkiomis kuprinėmis susitikome Vilniaus traukinių stotyje. Čia mūsų kelionė ir prasidėjo. Pirma ilgai laukėme, kol visi susirinko, po to sėdome į traukinį ir nuvykome į Santaką. Ėjom miško taku palei upę, o po valandos spartaus ėjimo praalkome, todėl sustojome pakelėje užkąsti. Grožėdamiesi gamta užkandžiavome ir ilsinome pečius nuo sunkaus svorio, nes keliese nešė ne tik savo mantą, bet ir palapines, vandenį ir kibirą maistui gaminti. Pailsėję ir palengvinę savo nešulius, tęsėme kelionę toliau.

Žygio dalyvių buvo penkiolika, iš kurių keturi suaugę, o mažiausiajam šešeri. Jaunasis Kasparas nejautė nuovargio taip, kaip vyresni, todėl, bėgiodamas ir šokinėdamas aplink, mus stebino. O miškas kvepėjo rudeniu - auksiniai lapai, grybų gausa, kur ne kur uogos, nuotaiką kėlė šildanti saulė ir žydras dangus. Ketinome nakčiai apsistoti tarp dviejų ežerų, tačiau praėję pirmąjį, antrojo neradome, dėl to nusprendėme ieškotis vietos šalia Nėries. Vakarui artėjant priėjome apžvalgos aikštelę, nuo kurios matėsi nuostabus upės vingis ir didingų Lietuvos miškų horizontas. Kadangi tai buvo draustinis, pasigrožėję kraštovaizdžiu, žygiavom ieškotis nakvynės vietos kitur. Šį kartą nusileidome arčiau upės ir brisdami per žolynus ir brūzgynus žvalgėmės aikštelės.

Tai nebuvo lengva, tačiau mums pavyko rasti vietą šalia vandens. Netoliese buvo sukalta trobelė, kuri kėlė įtarimų dėl neteisėtų žvejų, tačiau mūsų tai neišgąsdino. Saulei visai pasiekus horizontą statėmės palapines, rinkom šakas, kūrėm laužą, o tuo tarpu sensėjus ir keli savanoriai ėjo maudytis į upę. Vanduo buvo paskendęs rūke ir jie teigė, įkalbinėjo, kad jis visai nešaltas, tačiau tai kėlė mums abejonių. Pasiskirstę palapines išsivirėme arbatos ir makaronų sriubos. Tuo metu saulė visai nusileido ir tamsa žvelgė mums į akis. Pratę prie miesto šurmulio ir šviesos ilsėjomės stebėdami žvaigždėtą rudenio dangų ir klausydamiesi nakties tylos. Šildė ir šviesą skleidė laužas, tad smagiai plepėjome, keli pasakojo anekdotus. Jau apie vidurnaktį nusprendėme išsivirti arbatos, tačiau jos neturėjome ir suorganizavom kompotą iš obuolių. Pavargę vyresnieji ir patys mažiausieji susisuko į miegmaišius ir ketino miegoti, tačiau nakties megėjai leido įvairius garsus ir neleido užmigti. Bet sensėjus greitai juos nuramino ir, nors jie dar sėdėjo ilgai prie laužo, kiti galėjo pailsėti.

Naktį keli sušalo ir ryte jautėsi balsų pasikeitimas, bet tai nesutrukdė gerai nuotaikai. Pavalgėm pusryčius ir susikrovėm daiktus. Pailsėję ir pajutę naštos lengvumą, naujomis jėgomis žygiavom į Belagrado pusę. Perėję per upę pasiekėme žygio tašką. Bažnyčioje vyko sekmadienio mišios ir mes nutarėm netrukdyti, tad aplankę paminklą, skirtą Pirmojo Pasaulinio karo vokiečių kariams, ėjome vėl į Santakos pusę, tik jau kitu krantu. Po kelių valandų susiradome vietą, susikūrėm laužą ir virėmės pietus (vėl makaronus =) ), Visai pabaigę maisto atsargas, skubėjom į traukinį. Nors per mišką veda vienas kelias, bet mes pasiklydome, tačiau vietinis gyventojas nurodė teisingą kryptį ir visi sėkmingai pasiekėme traukinį. Kol laukėme, du vaikinai iš neturėjimo ką veikti rodė savo sugebėjimus kopti į medžius =). Visi grįžo pavargę, bet laimingi, prasmingai praleidę savaitgalį. Tikimės dar tokio poilsio! Ossu! =)