Skip to content

Savigynos Menų Centras - Karate, Kick boxing, Ju Jitsu

Kovos menų istorija PDF Spausdinti El. paštas

Kovos menų susikūrimas

Kovos menas yra toks pat senas, kaip pats žmogus. Norėdami išgyventi, žmonės nuo seno privalėjo kovoti su laukiniais žvėrimis ir priešais. Jie greitai suprato, kad kovoje jie turi ieškoti sprendimų, kurie užtikrins kovos veiksmingumą, bei,  norint pasiekti tikslą, reikia turėti sveiką ir tvirtą kūną. Tokiu būdu trunkančiame tūkstantmečius procese, skirtingose civilizacijose susikūrė kovos menai, kurių tikslas – savigyna ir fizinis bei dvasinis pajėgumas.


Kovos menai skirtingose civilizacijose

Paskiri savigynos sprendimai (technika, strategija, kovos taktika) buvo žinomi visose civilizacijose, pvz.: Egipto, Babilono, Indijos, kinų, graikų, romėnų, indėnų. Pavyzdžiui, senovės Graikijoje šis menas buvo vadinamas pankretionu (graik. „visos jėgos“), o senovės Romoje lygiai tokia pat kova buvo vadinama pagilatus, kur iš pradžių naudojamos buvo visos galimos technikos, smūgiai kumščiais, pirštais, smaugimai bei spyriai. Vis dėl to 648 m. pr. Kr. pankretionas buvo įtrauktas į graikų Olimpines Žaidynes ir pakeistas dėl draudimo naudoti įvairias technikas. Kovos pagrindai, naudojami Senovės Egipte, Babilone, Graikijoje, Romoje, Europoje, Afrikoje, Amerikoje neišliko iki šių dienų.


Shaolin vienuolyno vaidmuo

Kitaip vystėsi kovos menai tolimuosiuose rytuose. Susijusi buvo su kinų budistų vienuolynu Shaolin. Pavadinimas Shaolin-ssu kiniškai reiškia „jauno miško vienuolynas“ ir yra susijęs  su jaunais medžiais, dabar augančiais toje teritorijoje (pušys). Japonai tokį vienuolyną vadino Shaorin-ji, kuris turi tą pačią reikšmę. Vienuolynas Shaolin buvo pastatytas 495-496 m. ant vienos iš kalvų Songsham centrinės Kinijos kalnuose. Šiame vienuolyne nuo 527 m. apsigyveno budistas patriarchas iš Indijos Bodhidharamas (kitaip vadinamas Da Mo), kariuomenės narys, trečias karaliaus Sugandho vaikas. Jis buvo tvirto charakterio. Tai patvirtina jo nukeliautas kelias pėsčiomis iš Indijos į Kiniją. 525 m., kai jis pasiekė Kiniją, jam buvo maždaug 60 metų. Iš to kilo patarlė „sveikame kūne sveika siela“.

Kai Bodhidharama atvyko į Shaoliną, pastebėjo, jog vienuolių fizinis pasiruošimas labai silpnas. Norėdamas pagerinti padėtį, jis nusprendė mokyti visus kovos menų, kurių išmoko Indijoje (vajra musti) ir Kinijoje (jiaodi). Palaipsniui praktikuojamas vienuolyne Shaolin kovos menas išplito visoje Kinijoje, o taip pat ir kaimyninėse šalyse (Japonijoje, Korėjoje, Vietname, Filipinuose). Šio proceso metu susiformavo daug įvairių kovos stilių. Šiuo metu toks kovos menas (susidedantis iš kelių šimtų stilių) vadinamas KUNG-FU, arba WU-SHU, bei QUAN-FA.

Kovos menų plitimas Okinavos saloje

Okinava - sala tarp Japonijos ir Taivano, labai paveikė kovos menų plitimą. Nuo XII amžiaus į salą atvyko daug gyventojų iš Japonijos ir Kinijos, kurie taip pat turėjo ir savo sugebėjimų. Šios naujovės buvo noriai pritaikytos ir vystytos.

Okinavos gyventojus visą laiką puolė piratai, samurajai iš Kyushu, taivano gyventojai, stipresnės šalys dažnai įtraukdavo Okinavą į politines intrigas.

Kai 1609 metais Shimazu klanas užkariavo Okinavą, japonai uždraudė šaliai turėti ginklus. Šis draudimas buvo absurdiškas. Kiekvieno kaimo aikštėje buvo įkaltas kuolas, prie kurio kabėjo kuolas ir peilis, skirtas žuviai doroti. Visus kitus peilius ir kirvius konfiskavo. Daugeliui okinavos gyventojų tai buvo lyg tikra okupacija, kurios dėka pradėjo plisti kova be ginklų (karate), bei kovos sistema, kurioje naudojami kasdieniai daiktai (kobudo). Žmonės treniruodavosi naktimis, slėpdami tai nuo pašalinių. Žinios buvo perduodamos iš tėvo sūnui, iš mokytojo mokiniui. Karate dažnai reikalinga buvo kovoje su ginkluotu priešu, mirties ir gyvybės kovoje. Tas, kuris nemokėjo gerai kovoti, mirdavo negalėdamas perteikti savo klaidų kitiems. Meistrai kurdavo naujas katas, kurios buvo perduodamos iš kartos į kartą tol, kol buvo atidirbtos unikaliai, kad vienu smūgiu galėtum nužudyti priešininką (ikken hisatsu principas). 

Pavadinimas "karate" atsirado būtent Okinavoje. Oficialiai pirmą kartą šį pavadinimą 1906 metais pavartojo meistras Hanashiro Chomo (1869 – 1945 m.), knygoje apie karate meną „Karate Shoshu Hen“. 


Japonų karate laikotarpis

Japonų laikotarpis – tai sunkus žingsnis, kai karate žinios tapo sisteminės: tai mokyklinių kyu ir meistriškų dan padalinimas, naujų stilių atsiradimas, praktiškos kata naudojimas porose, lėtai pereinant prie aranžuotos kovos, o vėliau prie laisvos sportinės kovos.

Karate vystymasis Japonijoje prasideda XX amžiaus pradžioje, kai Gichin Funakoshi (1868-1957), meistrų Azato ir Itosu mokinys, viešai Tokijuje parengė parodomąją karate programą. Tai sulaukė tokio susidomėjimo, kad Funakoshi nebegrįžo į Okinavą, bet liko Tokijuje, kur pradėjo mokyti Shotokan karate. Dziudo įkūrėjas, tada jau žinomas Jigoro Kano, pakvietė Funakoshi į Kodokaną ir buvo labai sužavėtas karate, tad prijungė kai kurias technikas prie dziudo. Po Funakoshi pasisekimo į svarbiausias salas atvykdavo kiti meistrai iš Okinavos: Chojun Miyagi (1888-1953), Higaono mokinys, įkūrė Kyote stilių Goju-ryu, o Itoso ir Hagaono mokinys Kenava Mabuni (1889-1957) Osakone mokė Shito-ryu. 1935 metais Funakoshi mokinys, o prieš tai ir ju-jitsu ekspertas Hironori Ohtsuka (1898-1982) įkūrė Vado-ryu. Ohtsuka, kuris sukūrė karate ir senovės japonų ju-jitsu hibridą, gyvenimo pabaigoje buvo pripažintas Meijin karate (didžiausias ekspertas karo mene).

Japonijoje, o vėliau ir visame pasaulyje tapo populiarus Masutatsu Oyama (korėjietis), kuris sukūrė gana kontaktinį stilių Kyokushinkai. Jo karate pasirodymai, bei kovos su buliais Havajuose ir JAV atnešė jam pasaulinę šlovę.
Daug jo mokinių: Soeno, Azuma, Ashihara, Nahamura visose pasaulio šalyse įkūrė savas karate organizacijas ir mokyklas tokių stilių, kaip: Kudo, Ashihara karate, Shidokan bei Shindokai-kan.
 

Ar žinotė, kad

Prancūzijos, Belgijos, Lenkijos policija ir apsaugos tarnybos yra treniruojamos Shindokai-kan instruktorių.

 

  

                                                                                              
md62.jpg